Džiazo ir elektronikos puota: Blackbird

Elektronikos meistrai iš Naujosios Zelandijos „Fat Freddy's Drop“ nemėgina iššokti aukščiau bambos išleisdami savo trečiąjį albumą (neskaičiuojant poros gyvo garso įrašų) per 14 metų trunkančią karjerą.

Anaiptol – palengva artėja prie savojo tikslo: išgrynintas garsas, plataus diapazono elektronikos natų, soulo, dubo ir funko mišinys tikslingai lavina auditorijos ausis ir šiurpuliais krato odą. Taigi paskutinis jų albumas „Blackbird“ – neabejotinai rišliausias ir suteikiantis daug malonumo darbas, rašo doubtfulsounds.net.

Albumą lydinti nuotaika – niūroka. Iš pirmo žvilgsnio, pagrindinis albumo elementas – šių dienų pulsuojanti nuotaika, tačiau grupė sugebėjo išnaudoti šią terpę suintensyvindami ją naujomis dainomis ir išsiskleidusiu puikiai skambančiu įrašu.

Pirmoji albumo daina – „Blackbird“  – dešimtį minučių kausto klausytoją tonų variacijomis: pradedant funko ir soulo rezginiu, tęsiant sūpuojančia dubo linija bei viską persmelkiančia rago scena, kas skamba neįtikėtinai panašiai į jų tėvynainius „The Black Seeds“, tik dar energingiau įtraukiančius juos į šokių aikštelę.

Tuo tarpu daina „Bones“ supurto visą albumą linksma atmosfera ir atrodo tarsi neturinti tiek galios, kiek žliugsinčia elektronika nutvieksta daina „Soldier“, grąžinanti klausytoją į niūraus dubo teritoriją.

Šis „Fat Freddy's Drop“ albumas „Blackbird“ – aiškus muzikinių priešpriešų „susigyvenimo“ pavyzdys, subtiliai suskambantis šio aštuonetuko dėka. Išieškotos struktūros ir garso niuansai pateikia klausytojams naujovišką, futuristinį elektronikos rezultatą.