Gitaristas Billas Frisellas grįžta su gyvo garso albumu „Small Town“

Lietuvos publikai gerai pažįstamas džiazo gitaristas Billas Frisellas (2008 m. pasirodęs „Vilnius Mama Jazz“, 2015 m. – „Vilnius Jazz“ festivaliuose) šiemet pristatė naują albumą „Small Town“. CD bei vinilo plokštelės formatais albumą išleido prestižinė džiazo leidykla „ECM Records“, su kuria kaip solistas B. Frisellas nedirbo nuo 1988-ųjų, kai šioje leidykloje išleido albumą „Lookout For Hope“. Per šiuos 30 metų gitaristas tik talkino kolegoms įrašuose, kaip antai pianistui Stefano Bollani ir būgnininkui Andrew Cyrille.

Po trijų dešimtmečių tylos B. Frisellas grįžta su kontrabosininku Thomasu Morganu ir gerbėjams pristato Niujorko džiazo klube „Village Vanguard“ įrašytą koncertą „Small Town“. Nepaisant to, jog albumo kūriniai – kiek eklektiški, nepaprastas intymumas ir įsijautimas girdimas kiekvienoje muzikos minutėje.

Įrašas prasideda Paulo Motiano kūriniu „It Should Have Happened A Long Time Ago“, kurio premjera įvyko 1984-aisiais, kai jį sugrojo perkusijos, gitaros ir saksofono trio. Šįkart dueto – gitaros ir kontraboso – versija skamba itin grakščiai lyginant su originalu, tačiau lyg ir norėtųsi išgirsti šnarančią perkusijos partiją. Ypač kontrastingai skamba antrasis albumo kūrinys – Lee Konitzo „Subconscious Lee“, kurį abu muzikantai interpretavo itin gyvai ir ritmingai. Th. Morgano stilius – aktyvus ir harmoniškai turtingas; tuo tarpu B. Frisellas groja giliai, melodingai ir „postbopiškai“. B. Frisello polinkis į amerikietišką folklorą ir kantri ryškiai suskamba įpusėjus albumui: čia girdime kantri grupės „Carter Family“ kūrinį „Wildwood Flower“, kurį muzikantai paskanina švelniais folko ir bliuzo akcentais. Pianisto Fats Domino kūrinyje „What A Party“ jaučiame be galo gyvą ir tvirtą Th. Morgano kontraboso partiją. Įrašą vainikuoja fantastiška kūrinio „Goldfinger“ interpretacija, kurioje Th. Morganas pasineria į giliausių harmonijų paieškas, leisdamas B. Frisellui iš lėto vystyti paslėptą bliuzo temą. Apskritai, Th. Morganas grodamas turi ypač gerą nuojautą ir ją išryškina žemiškais tonais. Jis šiek tiek pristabdo laukinę B. Frisello fantaziją, ir šitaip šis duetas mums dovanoja nuostabų, laisvą, tačiau elegantiškai suvaldytą dviejų styginių instrumentų tandemą. Belieka tikėtis, jog tai – ne paskutinis bendras B. Frisello ir Th. Morgano įrašas.